Marijampolė

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje rusų kareivoms kilo šokas, kai Marijampolės gyventojai sukilo ir kovojo prieš juos kartu su gerokai silpnesnėmis vokiečių pajėgomis. Stojo ir jaunas, ir senas, to dėka kaizerio kariuomenė užėmė neįveikiamu laikytą miestą, o Rusija prarado pagrindinį pasienio atsparos punktą. Rusų kariškiai dar ilgai prisiminė pro langus ant jų pilamą verdantį vandenį, vaikų mėtomus akmenis ir pagaliais mušančius senukus.

Marijampolė, o sovietmečiu - Kapsukas, taigi miestukas Lietuvos pakrašty, nuolat buvęs, o galgi ir tebesąs lietuvybės židiniu, kad ir kaip sau lietuvybiškumo sostinės titulą bebandytų prisiimti Kaunas.

Gi Rusijos Imperijos laikais tai buvo knygnešių centras, iš kurio po visą Lietuvą sklido lietuviškas žodis, o atkuriant nepriklausomybę, tapo vienu iš Lietuvos valstybingumą įtvirtinusių centrų. Ne veltui gi legendos sklinda, kad būtent į Marijampolę persikėlę paskutiniai išnaikintųjų jotvingių likučiai: šie, maištingi savo dvasia, nuolat pasiryžę kovot už save iki galo.

Sovietmečiu Marijampolė buvo pervadinta į Kapsuką, nors sklinda kalbos, esą ją "Dzeržinskiu" norėta pavadint, bet matomai, kažkas irgi nesuveikė. Tai žinoma, per visą sovietmetį patys Marijampoliečiai savęs kapsukiečiais įžūliai nevadindavo, už ką vis gaudavo pylos nuo LKP vadeivų.

O internetuose Marijampolė pagarsėjo per visą pasaulį - dėka Marijampolės dibilių.