Psichinis automatizmas

Psichinis automatizmas ar koks šiaip psichikos automatizmas - čia kai žmogus paverčiamas į kokį tai robotą, kuris vykdo nurodymus, nori jis to ar nenori. Nes kažkas jį taip valdo per prievartą, sukeldamas kokius nors judesius nelabai rišlius ar šiaip netinkamus.

Paprastai pacientas valdomas per kokius nors implantus, psichotronus ar dar kokias nors spinduliuotes, kai kada - ir kokiais nors magijos būdais. Kartais prie automatizmų priskiriamas ir paklusnumo simptomas: čia jau pacientą valdo ne kažkokie balsai galvoje, bet psichiatras, t.y., haliucinacijų nėra, tačiau elgsenos pokyčiai panašūs.

Kartais būna dar ir toksai taip vadinamas ambulatorinis automatizmas, kur lyg ir nėra jokių ten balsų, kurie liepia kažką daryti, bet pacientas visvien kažkoksai kaip robotukas ką nors daro. Bet tai jau retesni ir specifiniai atvejai.

Paprastai išskiriami keli automatizmo variantai, kurie yra įvairaus sunkumo:

• Pacientui šiaip užeina koksai nors noras ranką ar koją pajudinti ir jis pajudina, bet jei nori susilaikyti - tai reikia didelių pastangų
• Pacientui šiaip užeina noras ir jau susilaikyti jisai negali, nes jam nesigauna
• Pacientui visokie balsai liepia kažką daryti ir pacientas paklūsta, nes galvoja, kad taip geriau, bet iš principo gali ir nepaklusti
• Pacientui tie balsai jau taip nurodo, kad pacientas išvis negali nepaklusti, nes nesigauna neklausyti jų
• Pacientui savaime juda rankos ar kojos taip, kad jis tik valios pastangomis gali sulaikyti tuos judesius
• Pacientui savaime tie judesiai juda, o sulaikyti jų jau išvis nesigauna

Judesiai, beje, gali būti ne tik rankomis ar kojomis, bet ir burna, liežuviu ir kitomis kūno dalimis. Štai pavyzdžiui, ima pacientas kalbėti kažką, ko visai nenori kalbėti ir pasako daktarui, kad tasai daktaras jam panašus į užpakalį, o atitinkamai - gauna gydymą, nes taip visa liga išsiduoda, nes jei pacientui būtų tvarkoje - taigi šitap nepasakytų.

Paprastai, jei jau automatizmas kokią nors gerą stadiją pasiekia, tai pacientas daro visokius dalykus, kurių jisai nenorėtų daryti, o paskui pats stebisi, kad jį taip kažkas valdo, kaip kokį robotuką. O paskui kokie nors psichiatrai pasakoja, kad esą čia nesąmonė, jog žmones kažkas valdo ir kad tie, kas šitaip sako, tai turi kokį nors Capgraso sindromą.

Geriau mums nemeluokite, nes mes geriau žinome, kad psichotronai yra.

Ambulatorinis automatizmas

Į atskirą automatizmų rūšį išskiriami ambulatoriniai automatizmai, kurie jau savaime kaip kokie sindromai, o ne šiaip simptmai. Ambulatoriniais vadinami dėl to, kad pacientas neretai kur nors užsimano prasivaikščioti ar šiaip pabėgti, o lotynų kalboje pasivaikščiojimą reiškia žodis "ambulo".

Būdinga, kad elgesys pas pacientą visai nerišlus ir nekryptingas, nors veiksmai gali būti ganėtinai sudėtingi. Pacientas daro kažkokius veiksmus, bet vis kaip tai nesąmoningai ir absurdiškai. Pavyzdžiui, išardo savo telefoną, išlupa bateriją ir sim kortelę, o paskui vėl surenka telefoną, o paskui vėl išrenka ir taip vis kartoja ir kartoja viską. Arba apsirengia ir nusirengia, apsirengia ir nusirengia - ir vėlgi taip pat vis kartodami tą patį.

Variantų būna visokių - pacientai sukasi vietoje be perstojo arba bando atlikti kokius nors veiksmus, bet kažkaip nesąmoningai visiškai. Pavyzdžiui, daro šaltibarščius, bet supyles juos į puodą, užvirina. Arba verdasi kavą, tačiau vietoje vandens pripila sulčių.

Transai

Transai, kai žmogus elgiasi lyg ir normaliai ir prasmingai, tik atrodo truputį kažkoks gal apsnūdęs ar tai atsijungęs kažkaip truputėlį. Tik paskui pacientas ima ir atsipeikėja, o tada klausia savęs, ką jis čia veikia ir kokiu būdu čia jis atsidūrė. Transas gali trukti ir kelias minutes, ir gerokai ilgesnį laiką, bet paskui nieko neatsimena.

Įdomumas čia tame, kad pacientas, apimtas transo, gali net ir darbą dirbti, jei tas darbas yra koksai monotoniškas ir didelio mąstymo nereikalaujantis. Ir būna, kad pacientas ateina į darbą transe, pradirba visą dieną, o paskui staiga atsipeikėja. Neretai įvairaus ilgumo transai būdingi žolės mėgėjams, dėl ko anuos aplinkiniai laiko trenktais. Išties taip ir yra.

Skirtinagi nuo kokių nors sąmonės aptemimų, transas paprastai nėra pavojingas aplinkiniams, nebent į transą įeitų koksai nors vairuotojas, kuris gali tada ką nors suvažinėti ir pats nepastebėti. Kartais kažkokia panaši būsena apima autobusų ar fūrų vairuotojus.

Fugos

Čia jau atvirkščiai negu transe - kai būna fuga, pacientas ne daro įprastus veiksmus, o truputį kvankšteli, viską meta ir bėga, kaip trenktas. Gali bandyti bėgti, pavyzdžiui, iš autostradoje važiuojančios mašinos. Ir taip vat iš jos netikėtai iššokti ir užsimušti.

Tipiška, kad praėjus fugai, pacientas atsipeikėja ir užduoda klausimą apie tai, ką jis čia veikia ir kaip čia atsidūrė, nes irgi nieko neatsimena ir nesupranta. Čia panašiai, kaip ir po transo būna.

Skirtingai, nei transo atveju, aplinkiniai labai gerai pastebi, kad koksai tai žmogus elgiasi kažkaip neadekvačiai.

Isteriniai automatizmai

Tuo atveju, kai pas pacientą isterija, tai irgi būna visokių automatizmų, neretai ir tokių kaip transas ar fuga, tačiau pacientas viską labai jau teatrališkai daro ir demonstruoja. Skirtingai nuo transo ir fugos, paciento neištinka amnezija, o jei ir ištinka, tai nepilna ir apsimestinė.

Kai gudresnis isterinis pacientas simuliuoja transui ar fugai būdingą amneziją, galima jam pasakyti, kad jis, pvz., valgė savo išmatas ar dar ką nors labai nemalonaus darė, tai tada pacientas pakliūna į spąstus nr. 22, o tada viskas ir paaiškėja: pacientas ima neigti, taip pripažindamas, jog amnezijos nebuvo, arba jam tenka sutikti su tuo, kad gydymas bus sunkus, o tai pacientams labai nepatinka ir jiems vėlgi tenka pripažinti, kad amnezijos nėra.

Taip pat būdinga, kad isterinio transo ar fugos metu pacientai viską daro demonstratyviai, taip kad aplinkiniai pastebėtų, o be to, viskas būna isterinio afekto būsenoje. Taip kad krenta į akis. Tuo gi atveju, jei pacientas uždarytas ir niekas jo nemato, gana greitai visi automatizmai dingsta. Aišku, iki tol, kol vėl paciento kas nors nepradeda stebėti.