Sviestinė kurva

Būrelis susenusių sviestinių kūrvų džiovina savo kanopas, bo šiais laikais jau apsukrumas nepadės

Sviestinė kurva - tai tokia sovietžmogė, katra apsileidusi, aptukusi, riebaluotais plaukais. Nieko nuostabaus, sovietmečiu dauguma moterų būdavo nesusitvarkiusios, apsileidusios, nes rūpintis savo išvaizda galėjo tik ponios iš „supuvusio“ kapitalistinio pasaulio ar šiaip nomenklatūrininkų žmonos.

Tuo tarpu gi normalios moterys turėdavo arti nuo ryto iki vakaro, o paskui vakare stovėti eilėj, kad ko nors nusipirktų, o paskui dar namuose rankomis drabužius plaut ir valgyt daryt, nes skalbiankių nebūdavo, mikrobangių nebūdavo, mieste valgis būdavo šlykštus ir nevalgomas, o parduotuvės nuolat tuščios.

Sviestinė kurva visur lenda slidžiai be eilės, snukis irgi slidus slidus, na, toks "po blatu", šypsena irgi tokia, kada reikia ją nutaisyti "po blatu". Būtent tokios visur mitriai pralįsdavo ir gaudavo kokių retesnių dalykų, užtat dėl savo veidmainiško būdo ir gobšumo būdavo baisiai nekenčiamos.

Terminą "sviestinė kurva" įvedė rašytoja Renata Šerelytė savo romane "Mėlynbarzdžio vaikai". Prototipas - romano veikėja Sonia, katra – tikras bjaurumo įsikūnijimas: „Romioji Sonia, sviestinė kurva. Net tvoti jai negalėčiau, ranka įklimptų“.

Turim pastebėti, kad toji aiškiai nemoka lietuvių kalbos: žodis kūrva yra rašomas su ū ilgąja, taip kad beraštystė čia atvira arba kažkoks citavimas neteisingas.

Visokie šaltiniai beigi nuorodos

Tai čia žemiau pavardinti visokie šaltiniai beigi nuorodos straipsnio melagingumui paneigti arba patvirtinti. Pipedija niekaip negali garantuoti ar atsakyti, kad nuorodose surastas turinys neatitiks tiesos.