Akroleinas

Akroleinas, dar žinomas kaip propenalis arba akrilinės rūgšties aldehidas - tokia visiškai jau šlykšti chemija, kuri I Pasaulinio karo laikais buvo naudojama pusiau kaip kokios ašarinės dujos, o pusiau kaip ir šiaip kažkoks cheminis ginklas, bet paskui pranyko, nes nelabai pasiteisino, kadangi atsirado ir geresnių medžiagų. Dabartyje akroleinas pasitaiko kai kuriose ten plastmasėse ir kitose visokiose medžiagose ir yra labai nemėgstamas, nes dirgina nemaloniai.

Akroleinas yra stebėtinai lakus, tad garuoja geriau už bet kokias kitas ašarines dujas, staigiai sudarydamas nepakeliamai toksišką oro užterštumą, nuo kurio ne tik ašaroja ir kosti, bet ir kriokia, o paskui kosti ir spjaudosi kraujais ir paskui visi pakliūna į gydomąjį morgą.

Nuostabioji gi akroleino savybė yra ta, kad jisai sukelia visokių ląstelių mutacijas, taip kad yra puikus kancarogenas, teratogenas ir mutagenas.

O negana to, labai visiškai mikroskopiškais ir beveik neaptinkamais kiekiais akroleino susidaro degant riebalams (dėl to, kad riebaluose būna truputis glicerino). Tai čia visi žino, kaip būna, kai keptuvėje perkaitę riebalai ima rūkti, skleisdami tokią smarvę, grauždami akis ir keldami kosulį bei dusulį. Tai vat šitas ir yra akroleino efektai, nes svylant perdegintiems taukams, susidaro mikroskopiniai akroleino pėdsakai, kokia nors milijoninė dalis, bet jų jau pakanka, kad šeimininkės kosėtų ir ašarotų. Taip kad ir žinokite.

Reikia dar pridėti, kad pramoniniu būdu akroleinas gaminamas didžiuliais kiekiais ir dabar, nes kažkokioms plastmasėms naudojamas. O kadangi savo nepakeliamomis koncentracijomis gali lygintis su CN, o kartu yra labai lakus ir todėl viską klaikiai staigiai užteršiantis daug baisiau, tai ir dabar tyliai laikomas rezerviniu cheminiu ginklu. Gaunasi taip, kad jis lyg ir ne cheminis ginklas, ir jo pas jokią valstybę nėra, bet jei kas, tai ką gali žinot.