Švento Petro ir Švento Pauliaus akmenys

Čionais nuotraukoje matoma visa Belmonto sala, kuri yra didžiausia visoje šv. Petro ir Povilo salų grupėje. Aiškiai matom, kad didesnė jos dalis šlapia nuo tik ką nusiritusių bangų.

Švento Petro ir Švento Pauliaus akmenys, dar kaip kur užvardinamos kaip Petro ir Povilo salos, o jei jau tiksliau, tai tų šventųjų uolos - kažkokios mikroskopinės salelės Atlanto Vandenyne, kaip tik pusiaukelėje tarp Afrikoje esančio Maroko ir Brazilijos. Būtų jos gal tapusios svarbiausiomis to vandenyno salomis, nes kaip tik baisiai svarbi vieta, ale kad pernelyg mažos, tetinkamos mirčiai iš bado ir troškulio.

Atrastos šios salos buvo 1511 metais, kai kažkoks Portugalijos laivas vidury nakties užplaukė ant tų salų ir pasiskandino. Kaip jie ten išsigelbėjo, nelabai kam aišku, bet panašu, kad gal ir numirė tenai visi. Nors kita istorija pasakoja, kad portugalų laivų ten plaukė keletas, tai beskęstančius jūreivius kažkaip visgi išgelbėjo.

Vėliau šv. Petro ir šv. Povilo salelės dar pagarsėjo, kad jose buvo išsilaipinęs Darvinas, kuris atrado ten kažkokių paukščių, krabų ir kerpių. Tai pagal tai paskui teoretizavo apie rūšių tarpusavio sąveiką, kaip paukščiai maitina žuvimis savo jauniklius, o maisto likučius ėda krabai, o ant krabų šūdukų paskui auga kerpės, todėl šitaip susidaro kažkokia tenai biologinė grandinė, kur visos rūšys sąveikauja ir vienos kitoms padeda išgyventi, ir taip toliau.

Kelių hektarų didumo šv. Petro ir šv. Pauliaus salelės neturi anei vieno gėlo vandens šaltinio, tad nors ir buvo vis vienų ar kitų valstybių randamos ir tariamos savomis, galų gale į jas visi nusispjovė, nes naudos nulis, žmonės gyvent negali ir išvis jokios iš jų prasmės. Keli daugmaž lygūs žemės paviršiaus ploteliai yra užliejami bangų per potvynius, o tie, kurie neužliejami - tai gyvenimui netinkamos stačios uolos.

Šv. Petro ir šv. Pauliaus salos ir gyventojai

Žemėlapyje sužymėti jūros gyliai rodo, kas tai per salos: už puskilometrio nuo jų gilumas jau siekia pusę kilometro. Kai kur dugnas leidžiasi taip staigiai, kad už šimto metrų nuo kokios nors uolos gylis jau siekia netoli 200 metrų.

Ale kaip tai atsitiko, kad kai Brazilija neturėjo salų, o labai norėjo jų turėti, tai ėmė ir paskelbė, kad tos salos yra jos nuosavybė. O čia dabar jei prisiminsim tarptautinę jūrų teisę, tai pagal aną salos yra salos tiktai tada, kai jos yra gyvenamos, nes kai jos negyvenamos, tai jos yra ne salos, o tiesiog uolos, o uolos - tai yra tiesiog akmenys, kuriuos galima paskandint, todėl jos ir ne salos. Tokia štai britiška jūrų logika besivadovaujant, šalis gali į kažkokias ten žemes ir aplink jas esančius vandenis tiktai tada pretenduot, kai įrodo, kad salos yra ne uolos, kitaip tariant, kad jose galima gyvent.

Tai dabar brazilai jau krūvą metų vykdo neįmanomą misiją ir už baisius atlyginimus verčia tose salose kankintis kažkokius mokslininkus, kurie ten visiškai nieko neveikia, o tik po pusę metų sėdi, kad pavaizduotų, kad salos gyvenamos.

Tai čia dar reikia pridurt, kad tose salose išties tėra tik vienas nedidelis plotelis, kur jūra neužlieja, o ant to plotelio pastatytas švyturys, todėl žmonėms tenai nelieka vietos. Tai todėl mokslininkai turi gyventi kažkokioje troboje ant polių, kuriuos užlieja jūros bangos, kai būna potvynis. Ir visa tai vyksta kažkur vandenyno vidury, kur iki artimiausio kranto - tūkstantis kilometrų, o gal ir daugiau net. Nu argi ne durniai?

Kita vertus, visgi geologai sako, kad sala esanti unikali kažkaip, nes ana yra vienintelė pasaulyje vieta, kur į paviršių išlindusi pati Žemės mantija kristalizuotame, o ne suskystintame pavidale - peridotitas, katras panašiai, kaip sukietėjusi lava iš ugnikalnių, ale kažkokios visai kitokios sudėties. O visai netoli nuo salelių krantų gylis jau siekia gal kokį kilometrą, taip kad gaunasi lyg būtų iš vandenyno išlindęs stataus bokšto stogas, o tas bokštas didesnis už bet kokį pasaulio dangoraižį.

Dar jei norite kokiame žemėlapyje jas surast, tai štai jums koordinatės: 0°55'19"N 29°20'40"W