Kainų pasiutpolkė

Kainų pasiutpolkė šurmuliuoja žodžių mugėmis

Kainų pasiutpolkė - galimai šedevraliausias ir garsiausias pasakymas ir žurnalizmas, kokį tik yra susigalvoję visokių štampų kūrėjai ir platintojai, rašinėjantys pigius rašinėlius visokiems portalams bei laikraščiams. Tai paskui visokios plunksnos žiurkės skundžiasi, kad žurnalistai yra prastai apmokami, o už vidutinį straipsnį vidutinis leidinys temoka vos keliasdešimt litų.

Tai šitas keliasdešimt litų aišku yra kainų pasiutpolkė į atvirkščią pusę, nes kainos ne šoka viršun, o krenta į apačią, tai paskui ir susidaro toksai įspūdis tokiems rašeivininkams, esą kainos kyla. O kur gi jau taip kyla, kai jų rašliava yra šūdina ir netinka netgi Pipedijai?

Dar čia reik pasakyt, kad kartais ir redagtoriai pataiso kokiuose nors pigiausiuose leidiniuose taip viską, kad atsirastų koks gražesnis pasakymas, tai ir rezultatas aiškus: kainų pasiutpolkėmis papuošti šūdstraipsniai ryškiai pagražina viską, sukurdami skaitytojui įspūdį, kad žiniasklaidoje tesėdi vieni dibilai.

Vienok Pipedija čia turi pasakyti, kad šitą pasakymą apie kainų pasiutpolkę verta išsaugoti, nes tai irgi tautosaka, taip kad ir saugome jį čionais, kaip ir daugelį kitų žurnalizmų.

Dar žr.

• Šurmuliuoja mugė - per tas muges kainų pasiutpolkės ir siautėja ryškiausiais žaižarais
• Infliacija - čia tasai žodis, kurio nežino kainų pasiutpolkės aprašinėtojai